Search Art

20Feb11

Compilation of search artworks: link

Glimpse beyond search: link


User Experience / UX Design :

Though implying a Gestalt approach to interactive media design, that is, using a collection of elements to form a pattern which is greater than the sum of its parts, UX Design also puts special emphasis on the human side of human-computer interaction, and its affective results, rather than on the mere usability—the human performance aspect—of computer interface design, which traditionally relates to the field of ergonomics.

Link

Articles || The myth of the page fold: evidence from user testing: link

Articles ||Information design hints & tips: link

Article || Unfolding the fold: link

Articles || User Interface Engineering: link

Articles || Web Design: link

Articles || Usability: link, link, link


E. Landowski presents his article Regimes of Space (Régimes d’espace) in Multidisciplinary Seminar (Greimas’ Center, Vilnius University, Lithuania 2010 11 26 || 12 02 || 12 09). He presents 4 regimes of space:

Tissue ||  Network || Volute || Abyss

Transparent space

E. Landowski claims that internet has all characteristics which are assigned to the “network” regime of space. In “real” communication process one will always find one or the other barrier which appears in space. However, on internet space the concept of barrier is eliminated and it seems that communication takes place in a transparent space. The space seems to be erased [transparent, space-less].

Space without locus

Also, when we talk about internet, the need to identify user’s position in space disappears [position-less]. E. Landowski gives an example: when we are sending an e-mail to our friend we actually don’t care where our friend is at the moment.  The same situation appears when we talk via mobile phones and ask: “Where are you?”. In this case we try to assign qualities of space to the space which has lost marks of spaciality. In other words, we try to “spacial-ize” the “de-spacial-ized”.

[11 26]

Atkreipiu jūsų dėmesį, kad kalbu apie naratyvinę gramatiką kaip teoriją. Nežinau, ar jūs žinote, kad yra išskiriami tryslygmenys: yra loginis semantinis, abstrakčiausias lygmuo; yra naratyvinės sintaksės vaidmuo, kuriame veikia subjektai kaip aktantai ir mainų objektai; ir trečiasis lygmuo, kuris vadinamas paviršiniu, figūratyviniu lygmeniu. Tai štai šiame naratyviniame lygmenyje,kuriame ir vyksta šie mainai, erdvė neturi jokios substancijos ir šia prasme yra visiškaiabstrakti.

Nepaisant to, kad čia kalbu apie teorinės naratyvinės gramatikos erdvę, manau,kad ji turi tam tikrą atitikmenį kasdieniame gyvenime. Šitas erdvės veikimo principas veikia visuose tinkluose. Kai iš pradžių įvardinau šį buvimo erdvėje būdą kaip tinklą, žodį „tinklas“vartojau kaip abstrakčią kategoriją, bet iš tikrųjų tas pats galioja ir visiems konkretiems tinklams, veikiantiems realiame gyvenime. Tarkime, kalbama apie geležinkelių tinklą. Tų tinklų gali būti labai senų – pavyzdžiui, kelių tinklai. Tas kelių tinklas labai komplikuotas,todėl paimu paprastesnį, geležinkelio tinklą. Šio tipo erdvėje svarbiausia išvykimo taškas iratvykimo taškas. Keleiviai, komersantai arba pramonininkai, kurie nori panaudotigeležinkelio tinklą prekių persiuntimui, domisi koks yra išvykimo ir atvykimo taškas. Jųvisiškai nedomina, kas vyks tarp tų dviejų taškų, vadinasi, erdvė, skirianti šiuos taškus,nėra svarbi. Kažkam norint nuvykti nuo taško A į tašką B, tarkim, nuo Vilniaus iki Minsko,erdvė esanti tarp šių dviejų taškų yra praradusi savo semantiką. T.y. nesvarbu, kokie miškai yra tarp tų taškų, kokios bažnyčios, kokie žvėrys, grybai tuose miškuose, kokiosupės… visa tai suskliaudžiama į skliaustus. Kitas pavyzdys, leidžiantis parodyti kaip žmonės patiria erdvę kaip tinklą, yra žmonių elgesys lėktuvuose. Žmonės įlipa į lėktuvą,susiranda savo vietą ir tuoj pat nuleidžia lango užuolaidėles. Tokiems keleiviams,uždariusiems langelį, belieka skaityti laikraštį – vietinį ar Berlyno laikraštį (tuomet jie projektuotų save į tašką į kurį atvyksta), bet ši erdvė, ir kartu, aišku, laikas, kurį jie turi perskrosti, kirsti, tampa visiškai desemantizuota, praradusi bet kokią prasmę. Ir tada, kaip suprantat, svarbiausia čia atvykimo ir atvykimo taškai. Bet būna ir kitokių keleivių – tokių,kuriems svarbi kiekviena kertama atkarpa, ir tada jie žiūri pro langą, tais laikais kai darbuvo galima rūkyti, užsidegdavo pypkę, arba nueina pas pilotą ir iš piloto kabinos galistebėti kiekvieną skrydžio akimirką ir visas skrydžio erdves. Šio tipo keliautojus aš jau vadinu išgyvenančiais erdvę kaip audeklą. Bet dar prieš pereidamas prie antrojo pavyzdžio pasakysiu, ką pamiršau pasakyti: geležinkelio tinklas, kelių tinklas yra pasenę tinklai. Šiaislaikais ne tai pirmiausia šauna į galvą pasakius „tinklas“.

Šiais laikais pirmiausia  pagalvojame apie internetinį tinklą. Internetas, mano supratimu, turi visas savybes, kurias priskiriu erdvei-tinklui. Kai komunikuojame realiai, dar gali atsirasti tam tikrų kliūčių.Pavyzdžiui, kai noriu perduoti jam pieštuką ar tušinuką, tarp mūsų gali stovėti koks nors paketas, kurį mes numetame į šoną, pašaliname kliūtį, ir vis tiek perduodame vienas kitamtą objektą. Bet interneto erdvėje iš viso dingsta kliūties sąvoka, ir komunikacijos vykstatarsi erdvė išvis neegzistuotų, arba, kitaip sakant, erdvė pasidaro visiškai skaidri, be jokiųkliūčių. Iš tikrųjų, kai daviau pavyzdį iš realios erdvės, dar buvo svarbios tos lokalios vietos:yra Vilnius, Minskas, ir tarp jų reikia judėti. Bet kai kalbame apie internetą, ten prarandaprasmę bet kokia dalyvių vietos pozicija. Kai siunčiu elektroninį laišką kitam žmogui, manvisiškai nesvarbu, kur jis tuo metu yra. Lygiai tas pats kaip komunikuojant nešiojamaistelefonais. Dėl to neatsitiktinai kalbant klausiama „kur esi?“. Tokiu būdu mėginama taierdvei, kuri tarsi nebeturi erdviškumo žymių, suteikti erdviškumo savybių. Nes šita visatelefoninės arba internetinės komunikacijos erdvė pradeda funkcionuoti tik kaippresuponuojama, bet ne realiai esanti.

Šiuo klausimu galima imtis nostalgiškų svarstymų,jeigu galvojame, kad erdvė išgyvenama vienokiu ar kitokiu būdu… pavyzdžiui, seniams.Tokiems, kurie gimė tam tikrose vietose su savo ypatybėmis, ir kurie svajodavo nuvykti įkokią nors vietą manydami kad ji kokia nors neįprasta, egzotiška, ir svajojo ją pamatyti,taigi žmonėms, kurie būdavo įsišakniję savo erdvėje.

NK: Čia aš pasakiau, kad gali daugiau neaiškinti, kadangi mes esame valstiečių tauta, ir šitas lietuvio įsišaknijimas žemėje ir jo ryšio su žeme pripildyta visa mūsų kultūra irliteratūra, taigi šito mums aiškinti nereikia.

EL: Ta empiriška erdvė iš tikrųjų yra sveiko proto, savaime suprantama erdvė.Tokioje kultūrinėje erdvėje pripratusiems gyventi žmonėms šita naujoji komunikacijų,vadinamoji virtualioji erdvė, atrodo kaip tokia, kuri paskatino prarasti materialiąją erdvę.Kadangi tikriausiai jau yra daug analizuota, kaip erdvę suvokia tokie, kaip Donelaitis, arbatipiški kaimiečiai lietuviai (bet nebūtinai lietuviai, ir kitų tautybių žmonės), būtų įdomupatyrinėti, kaip lyginant su jais, erdvę patiria jauni žmonės, kurie visą laiką yra priešaiskompiuterio ekraną, ir kurie gali komunikuoti su bet kuriuo pasaulio kampeliu, irkomunikuoja tokiu būdu, kad jų adresatai turi adresus, bet neturi vietos. Visi turi adresus,bet veikia taip, tarsi būtų be vietos. Taigi šita interneto erdvė, „net“ erdvė, „web”, ar kaip čiareiktų sakyti, skaidraus audinio erdvė, kuri tokia skaidri iš tikro atrodo tiktai vartotojams.Visos šios nematerialios, lokalumą praradusios savybės, kurios sudaro pagrindą vartotojųpatogumui ir praktiškumui, suponuoja kai ką, kas yra visiška jų priešybė. Tam, kad galėtųfunkcionuoti ši skaidrios ir pralaidžios komunikacijos erdvė, ant žemės turi egzistuotimiškas visokiausių antenų, prietaisų, ir visa armija technikos specialistų, kurie garantuojašios erdvės funkcionavimą. Iki šiol tinklai kaip tokie būdavo rodomi. Pavyzdžiui, greitkeliųtinklas kuriamas tokiu būdu, kad jis aiškiai matomas. Važiuodami mes aiškiai matome joribas, kur yra benzino kolonėlės, tie (tai, kas pas mus nelabai žinoma bet Prancūzijojelabai paplitę – N.K.) mokėjimo už kelią postai, ir taip toliau. Vadinasi, visa tai turi labairyškius buvimo ženklus. Tai aš vadinu audeklu. Taigi tinklas presuponuoja audeklobuvimą. Tuose tradiciniuose, ankstesniuose tinkluose, tas komunikacijų audeklasnebūdavo slepiamas, netgi priešingai – jis būdavo demonstruojamas ir įgaudavo estetinęvertę. Pavyzdžiui XVIIa. tie sustojimo taškai, kuriuose būdavo keičiami arkliai, būdavonudažomi dryžuotai – kad matytųsi. Taip pat koks nors Monet tapydavo stotis, nes jos yraestetinio pasigrožėjimo objektas. Tuo tarpu šiuolaikinių komunikacijų principas, manatrodo, ir interneto kaip tinklo principas yra tas, kad čia stengiamasi paslėpti ir nuslėptivisus tuos techninius dalykus – visas antenas ir taip toliau. Tinkle yra presuponuojamaerdvė, kuri skiria komunikuojančius dalyvius. Šio tipo erdvėje greičio buvimas redukuoja,sumažina erdvę. Padaro ją nepastebimą. Todėl šiandien sakoma, kad pasaulis labaimažas. Ši tinklo erdvė – nesvarbu ar ji virtuali ar reali – funkcionuoja tokiu būdu, kad jinaiskiria du subjektus, ir viskas daroma tokiu būdu, kad stengiamasi tą erdvę redukuoti,desemantizuoti ir kartu padaryti taip, kad jos visai nebūtų – tarsi ji visai neegzistuotų.

[12 02]

Internetinės komunikacijos nuolat jomis besinaudojantiems žmonėms  kuria beerdviškumo jausmo erdvę, betarpiško ryšio su kitu žmogumi, su kuriuo bendraujama per mašiną.


Gestalt principles of form perception: Article about web design and Gestalt principles applied:

The Gestalt laws are used in user interface design. The laws of similarity and proximity can, for example, be used as guides for placing radio buttons. They may also be used in designing computers and software for more intuitive human use. Examples include the design and layout of a desktop’s shortcuts in rows and columns. Gestalt psychology also has applications in computer vision for trying to make computers “see” the same things as humans do.


Idėjos iš paskaitų:

Gyvūnams priklauso situacija, o žmogui – pasaulis (dėl galimybės užrašyti). Užrašydamas žmogus panaikina dialogo situacijos trumpalaikiškumą.

Prieš raštą:

Anot Bergsono, tikrasis žodis gimsta iš intelektinės pastangos perteikti pirminę sakymo intenciją, ieškant tinkamos išraiškos. Užrašytas žodis – šio ieškojimo nuosėdos, yra nutraukęs visus saitus su jausmo, pastangos ir minties dinamika. Alsavimas, daina ir ritmas išsisklaido, jų vieton stoja atvaizdas. Jis traukia ir keri. Sklaido ir izoliuoja. Todėl tikrieji kūrėjai, Sokratas ir Jėzus, nepaliko raštų, o tikrieji mistikai nepripažįsta formuluočių ir artikuliuotos minties.